Būna dienų lyg tyčia – pilnatis, penktadienis 13-toji ar šiaip ne ta koja iš lovos išlipai. Vieną tokių dienų man ir nutiko tai…
…netyčia pusiau lūžo mano mylimiausi akiniai…
Gerai, jau gerai… Gal ir ne visai netyčia, gal ir ne visai pusiau…
Svarbiausia – padvelkė pokyčiais. Juk turėsiu progą „pasišopinti“ ir įsigyti naujus.
Kadangi reikėjo atnaujinti akinių receptą (paskutiniuosius pirkau senokai), teko apsilankyti pas akių gydytoją. Tie balti chalatai manęs, kaip ten bebūtų, niekada nežavėjo… O ir iš galvos jau spėjo išdulkėti paskutinis akių patikrinimas. „Ar man kiš ką nors į akis???“ – skambėjo paranojiškas balsas galvoje.
Visgi viskas vyko kur kas paprasčiau nei piešė mano miglota atmintis – jokių nemalonių invazijų į akis, tik paprasta regėjimo patikra, todėl atlaikiau, turiu pasakyti, tikrai puikiai.
Kol nepaaiškėjo, trikdantis faktas, kad regėjimas per tą laiką pasilpo… Ne tas žodis, koks trikdantis! Negalėjau su tuo susitaikyti…
Kodėl? Ogi todėl, kad mano vaizduotė jau ėmė piešti liūdnus vaizdus – akinius stiklainio dugno storio stiklais ir naująjį „įvaizdį“.
Adiós, dailūs akinukai…
Galiausiai, nuvykus į optiką paaiškėjo, kad ir vėl šiek tiek išpūčiau visą šį reikalą… Galiu drąsiai rinktis, tai, kas patinka, ir atrodyti pribloškiamai!
Tad atsidaviau matavimosi malonumui. Ieškojau kažko, kas leistų atrodyti protingai ir patikimai…
…bet kartu ir stilingai bei žaismingai.
Optikos konsultantė man padėjo išsirinkti variantą, su kuriuo galėjau pasijusti išties ypatingai!
